pasaulis iš nulių ir vienetų

mama man visada sako, kad mes mažuma.

rytinis pokalbis virtuvėje prie ąžuolinio stalo, apkrauto nuo pusryčių purvinom lėkštėm ir puodukais. virtuvėje su medine palange ir plytelėm išklotomis grindimis. virtuvės sienos iš plytų, kurias viena po kitos dėjo žmogaus rankos. pokalbis apie ateitį, dabartį ir praeitį. visada galvojau, kaip būtų tobula gyventi šimtmečiu atgal. gal dėl to, kad dabar praeitis atrodo saugi, kad dabar ji pateikiama gražiai. bet įsigilinus tieek daug minusų būtų galima atrasti. ne. aš džiaugiuosi gyvenimu, kurį gyvenu DABAR. šiuo amžiumi. dešimtmečiu. šiandiena. ateitis mane labai baugina. nenoriu stalo, lėkščių, puodukų ir visko iš nano robotų, nenoriu namų, kurie pasistatys per tris minutes, tuo tarpu kai saviškį statėme keturis metus. nenoriu senatvėje sėdėti pilkame rūke, išnykusiame pasaulyje su ausinėmis ir akiniais, per kuriuos girdėčiau bangų ošimą ir matyčiau vandenyną. tai absurdas, tragedija, degradavimas. baisu. žmonės nyksta, nebemoka bendrauti, nesupranta aplinkos, kūno kalbos, nebemoka mąstyti. atrodo, menininkai ta mažuma, kurios dar nepasiekė materializuota tuštuma. žmogus, sugebantis kurti, geba mąstyti, gilintis, filosofuoti, o tai reiškia, kad jis turi dvasią, kad jis gyvena. o kiek mažai TIKRŲ žmonių! ir jų vis mažėja.. kur jie dingsta? žūsta minioje, matyt. ne ne ne, noriu,kad viskas sustotų dabar, kad niekur 'nebetobulėtų', nes tai toliau ves tik pražūtin. noriu,kad ir po dvidešimt metų turėčiau tokius vakarus, kada susitinki su kuo nors išgerti parkelyje kavos, pasišnekėti apie gyvenimą, sėkmes ir nesėkmes, apie knygas ir fimus.. apie kažką, kas turtina žmogų. noriu ,kad po dvidešimt metų grįžinėjant namo, kristų tikri madžių lapai, apšviesti didelių žibintų, kurių lemputės dar gali ir perdegti. noriu, kad, anksti ryte važiuojant dviračiu iki ežero, būtų rūkas dėl žemės ir oro temperatūrų skirtumo, noriu, kad miške sprogtų dviračio padanga, dėl aštraus akmenuko. noriu ,kad žmogus nesunaikintų gamtos. kad pasaulis išsivalytų. juk jis moka. kvaili žmonės! ir iš kur pas mane nuo mažens tokia neapykanta jiems..
GYVENKIT, prašau..
frederick chopin "nocturne op. 9 no. 2"

Amarai ir grafitas

Voratinkliais smegenys apsivijo, tik plaunami indai kažką nupusto.

Žmonės beviltiškiausi padarai, kokius tik esu sutikusi. Nemoka šnekėti, nemoka klausyti. Viskas griūna. Nesgrabailos, von! Galvoj tyla jau ilgą laiką, kažką išprovokuoja tik tie momentai, kai nori išsilyti, bet, atrodo, akyse Sachara. Arba kai sukandi dantis, o akys skęsta skruostų neliesdamos. Ne geležinė,  ne tokia gera aktorė. O gal problemų per mažai turiu? Ha, per mažai mačiusi? Tik nereikia. Tiesiog ne visi leidžia sau tiek prabangos užkraut ant kitų savo problemas, ne visiem reikia guodimo. AŠ gyvenu savo gyvenimą.

Pagalvojau, kaip gyvenčiau, jei turėčiau eliksyrą, kuris prailgintų tam tikrus gyvenimo momentus kokia dešimčia metų. Ar turėdama daugiau laiko nebijočiau visko išbandyti ir rizikuoti, nes spėčiau viską atitaisyti? Ne, manau turint mažiau laiko norisi daugiau visko patirti. Ir kodėl tik man? Noriu, kad žmonės sugebėtų pasidėti savo smegenis šalia ir pradėtų gyventi! 

Sėdžiu ant turėklo, po kojomis skardis, apačioj vingiuoja tūkstantį kartų daugiau nei tu mačiusi upė. Akis ne toliai glosto, ne laisvę dar vertinantys debesys, o pūkinė balsvo rūko siena, kuri leidžia oro įkvėpt tik arčiausiai manęs pūpsantiems medžiams. Kitus budina saulės šuorai kutendami šakas, o žolę gaivina deimantinė rasa, kurios lašeliai yra vienas nuostabiausių dalykų pasauly! Va kas yra mano šventykla. Kiekvieną dieną ją reikia susikurti vis iš naujo. Tai vadinama mokėjimo gyventi menu.

prisiminimai ir pamąstymai

sapnavau, kad esu veikėja ''prisiminimų ir pamąstymų'' trečiąjam skyriuj. viskas vyksta, lyg skaityčiau jį, ir pati gyvenčiau toje istorijoje. ir tai taip įdomu, su intriga, ir taip norisi, sužinoti, kaip toji istorija baigsis, bet nee.. ši istorija be pabaigos. ji baigiasi taip, kaip tos dvi pirmosios novelės, kurios yra tik gyvenimo fragmentai, kurių pabaiga nusimato dar toli. o deja, kai norėjau sulaukt pabaigos, jutau ,kad tuoj tuoj pabusiu ir ,kad tai bus eilinis ,net ne mano realaus gyvenimo fragmentas.

skaičiau jau septintą skyrių, ir išgirdau, kaip mama šaukia pažiūrėt už lango. užlipau į savo kambarį, nuo kurio matosi toli aukštos vakarų eglės , kuriose kasdien nakčiai pasislepia saulė. virš eglių driekėsi žemas šviesaus metalo skydas. jis nuo saulės šviesos perėjo iš sidabrinio, iki tamsiai pilko tono, tik su keliais nutrynimais, primenančiais ,kad už jo slepiasi dangus, tas pats šiaurietiškai nublukęs, kuris prie metalo atrodė mėlynesnis nei turėtų būti. staiga, neaišku kaip ir iš kur atsirado keletas snaigių, primenančių vatos gabalėlius, kurie, neapsispręsdami ar leistis tiesiai žemyn, ar dar bandyti kilti į viršų, suko ratus aplink medžius. dingo.. staiga vėl liko tik tos aukštos eglės, vos siūbuojančios į šonus, ir metalo skydas. saulė sunkiai vargdama praplėšė mažą tarpelį savo spinduliams išsirąžyti, o po poros sekundžių lyg iš niekur atsirado rūkas. rūkas iš daugybės mažų snaigelių kabančių ore ir vos plaukiančių tai į vieną, tai kitą šoną. kaip didžiulis, visai pasimetęs vatos gumulas. jis išnyko dar greičiau. vėl ramybė.
sėdėjau ant palangės ir mąsčiau, ar visa tai ką galvoju, o vėliau ir perrašau (bent jau stengiuosi panašiai), ar tai galėčiau išsakyti žodžiu. kam nors kitam. ar išeitų tai išreikšti rišliais sakiniais, perteikiant tą tikrąją vidinę nuotaiką? jei ir bandyčiau, tai greičiausiai likčiau nesuprasta, pavadinta beprote ar 'mianininke'. aš tiesiog moku džiaugtis mažom ir visai nereikšmingom smulkmenom. galiu drąsiai sakyt, kad moku gyventi!

ir šeip, pavasarį viskas taaaaip tobula!

higher

pusantros valandos ant palangės, su mėtų arbata iš stiklinio arbatinuko ir puodelio, su medumi ir savaime suprantama pavasarinėmis dainomis, stebint kaip saulė juda skersai lango, ir po truputį leidžiasi, spigindama į akis, ir šildydama visą kūną; apmąstant tai, kad visai nekvaila einant ryte į stotelę šypsotis iki ausų, važiuojant autobusu taip pat šypsotis iki ausų, vaikštant mokykloj kvatotis gąsdinant visus,o grįžinėjant namo šypsotis iki debesų. gražu gražu gražuuu pilnas miestas vaikų, vaikinų, vyriškių, panelių, moteriškių su gėlėmis rankose. ta proga nupirkau ir mamai su sese tulpių! viskas taip itin itin! ((:
the asteroids galaxy tour - crazy
išmokau pasidaryti tą mistinę, skaniąją juodą arbatą su pienu ir įvairiausiais prieskoniais, kaip kasmet gaunu per kaziuką (:

lemur,l'amour

kad ir pradėjau dieną kankinančiu/klaikiu galvos skausmu , ir išmiegojau vietoj žadėtų ir prikeliančių dvidešimt valandų tik apie aštuonias, bet puikiai jaučiuosi , esu laiminga, turiu dvidešimt litų, daug daug saulės ant kiekvieno kampo, šypseną, nulinę temperatūrą už lango, daug bananų (warum warum die Banane krum?), pilną aipodą naujų, gražių ir pavasariškų dainų, bei daug gražių sąsiuvinių langeliais, kuriuos rinkausi labai ilgai. bet dėl jų verta, nes jie skirti ne fizikos ar matematikos mano ypač lygiems brėžiniams, ne kokiai geografijai ir jos kartuvėms, ar kryžiukams nuliukams, o sąrašams! oh ouuuiii!
sąrašai sąrašai sąrašai. mėgstu sudarinėt sąrašus, tik deja jie taip ir išlieka mano smegeninėj. nuo rytojaus pirkinių , iki ateities planų, pažadų, darbų ir t.t. bet ne, pažadų skyrelio nebus. man daug lengviau ką nors padaryti sau ar kitiems to nepažadėjus. pažadai tarsi prievartavimas savęs. nenori - nereikia, jei nori, reiškias reikia. darai kaip tau pačiam gerai.
mano gražiajam liamūrų (rouge rouge - l'amour) sąsiuvinyje kol kas apsigyvens perskaitytos knygos (Ken Kesey "skrydis virš gegutės lizdo") ir geri filmai ("And now... Ladies and Gentlemen...").

uab: ALIENS

mane iš proto varo artėjantis pavasaris! tas noras tvarkytis, viską valyti, atnaujinti ir išgražinti tik parodo, kad pavasaris jau čia pat. apsimesiu, kad nežinau, jog dar visas mėnuo liko, bet ką jau čia, prabėgs jis greeeeit, net nepastebėsiu, o jau važinėsiuos dviračiu iki žaliukų, minsiu skersai išilgai miškelius, takelius, kiemelius ir būsiu pati laimingiausia. galėsiu vėl užsidėti greit peršlampančius konversus, bet man tai nerūpi, svarbu, kad konversai = pavasaris ! viskas man kvepia tokia gaiva ir pavasariška šiluma, kai eini namo ir žinai, kad lauke dar per šalta, bet esi sukaitęs ir nori nusiimti kepurę, pirštines, šaliką bei atsilapoti paltą ir manai, jog tavęs neperpus, JUK PAVASARIS. man jis ateis tikrai greičiau ,nei po mėnesio. dėl manęs būtų ir dabar, tik biškučiuką akis bado sniegas ir nosį kanda šaltukas. bet aš jau jaučiu,kaip bundu iš žiemos miego. jaučiu, kaip turiu vis daugiau energijos, kaip daugiau visko nuveikiu, o dienos tampa pilnavertiškesnės. nebeslampinėju kampais, daug tvarkausi ir esu GYVA. neįsivaizduojat kokia tai palaima ir KAIP MAN GERA, aaaaaaaaaaaaaaaaa !!!!!!!!!!!!! jau tuoj tuoj nusidažysiu dviratuką oranžiniai, žaliai, mėlynai, arba purpuriniai, nors neįsivaizduoju ,kaip man jį pavyks išardyti, bet jis šią vasarą tikrai atjaunės bent dešimčia metukų!
DŽYZIS, gi pavasaris man dar žada PARYŽIŲųųų !!! einu melstis, kad iš tos laimės ir euforijos tuoj negaučiau infarkto, nes mano nuotaika fantastiška, o pilvą kutena drugeliai! ČIAO! ;****

kol dar trečiadienis

mąsčiau mąsčiau, ir sumąsčiau, kad per šias atostogas tieeek daug visko įvyko, nors taip ir neatrodė. tikrai, daug ką supratau, super atsitaškiau ir šiek tiek paliūdėjau. visos priežastys dingo, o netikrumai visi išgaravo, tiesiog išnyko. be galo džiaugiuosi šį bei tą kaikam pasakiusi, ir kitką kitiem nepasakiusi. viskas taiiip lengviau. pramiegodavau pusę dienos, o gyvenau tik naktimis, bet taip ir smagiau, pasaulis net kitoks atrodo. dabar viskas taip stabiliai,kad net šlykštoka tokiai grįžti į rutiną. reikia susirasti tarp šiukšlių savo kuprinę, prastūmdyti mėšlą ant stalo, ir atsirinkti sąsiuvinius. kodėl kai reikia eiti į mokyklą, būna taip sunku keltis, o grįžus noris vėl šokt lovon.. juk atrodo viskas tikrai okee. /kažkaaaaip.

apsispręsk , žmogau

man kažkaip dabar labai liūdna.. aš juk pati kai ko labai norėjau ir siekiau, o gavus - išsigandau ir pabėgau. tai nesąžininga mano pačios atžvilgiu. kai laisva ranka galėjau tai pasiekti, kai tai buvo (gal dar yra?) taip lengva... gal dėl to,kad per lengva? gal dėl to,kad viskas PER DAUG lengvai ir greitai? aš visiškai pasimetus ir nieko nesuprantu.. ir taip visai kitaip., dėl tų spontaniškų priežasčių ,dėl draugų ir dėl kitų, o svarbiausia savo neapsisprendimo. ir aš juk sugebu visada viską sugadinti. bent jau sau pasistengiu. nors kas būtų jeigu būtų? laikas iš tikro visada viską parodo , o aš pakentėsiu.
tas prakiuręs stogas ir drėgnas kambarys kažkaip į temą..
dabar taip norėtųsi panert giliai giliai į šaltą, geliantį vandenį, ir stebėt kaip aplink raibuliuoja platybių tamsūs mėliai, nejaust kaip akis bado lediniai, spiralėm išraižyti kinžalai, o nykščius, laužo surūdiję kūjai.

vannasavidenis---
gal

imbieru aram zam zam

Tiką baigiau skaityt savo senus bitės įrašus, ir pagalvojau, kaaaaaip man dabar trūksta šitų ir kutenančių įšalusį veidą saulėtekių ant stogo. kaip buvo gera keltis penktą valandą ryto, drebėti nuo neišsimiegojimo,bei šalčio, ir skubėti tepti sumuštinius bei virt arbatą, kad sulig bažnyčios šešiais varpų dūžiais spėčiau lipti šaltom šaltom metalinėm kopėčiom ir laiku sulaukt saulėtekio. tie pilnaverčiai mėtiniai rytai buvo tokie stebuklingi, tokie 'tooookieeee' , oh.. kodėl žiemą taip apsiniaukę ir taip vėlai švinta?
Dabar dar stengsiuosi beviltiškai nelaukti šiltų dienų. kol kas džiaugsiuosi žiema, jos smagumais ,malonumais ir apsimesiu,kad man visai nešalta. Ne, juk tikrai smagu kepti išsigimėlius imbierinius meduolius trečią valandą nakties ir jaustis visiškai laisvai, kaip ,kad prieš kokius penkis, dešimt ar penkiolika metų.
o pas mane paskutiniu metu vis kirba širdelėj kažkas. toks džiaugsmas, jauduliukas, o gal laukimas? kirba kažkas tokio geeero!
Kalėdų šiemet laukiu kaip niekad! nežinau, tiesiog labai labai noriu mažų ir ypač mielų dovanėlių 'su mintim' keitimosi, kai visi bando nuslėpt kas kam dovanoja, o tu vienintelis nežinai,kas tau dovanos. o ta šventinė nuotaika , kai kiekvienas vaikšto su plačia šypsena iki ausų , centre žybsi melionai lempučių, šąla kojų pirštai kvepia mandarinais , o mama gamina aguonų pieną. noriu noriu noriu storų megztų kojinių,kurios man visada asocijuojasi su Kalėdom,dievinu pirkti ir pati daryti dovanėles ir šeip, manau bus super! dovanų maratonas įpusėjo! išties sunku atrasti bent minutę pažiūrėt kokiai idiotiškai muilo perai, ar paskaityt. išties sunku...
ha haaaaaa,bet dar nusimato šis bei tas daugiau su karštu vynu, anjieaa?: DD
put your legs in the air, la lala lal ala la , aa a aaaaaaa aa aaaaa

žiematamsašviesa

prieš pusantros savaitės pradėjau slankioti namie su raudonu apsipešiojusiu chalatu ir jaustis tartum kokia skylė šaltame,bet vis dėlto gyvame kambary. nemaniau,kad mane taip veikia oras. ne, greičiau šviesa. visą savaitę nesugebėdavau nueit miegot anksčiau trečios nakties, o jei ir nueidavau - neužmigdavau. keldavausi po pietų su skaudančia ir visiškai neveikiančia galva. kalta ne pilnatis, o tamsa. galėdavau tiesiog sėdėt ant kėdes virtuvėje, ir žiūrėti į vieną tašką buku žvilgsniu. baisu! ir taip diena iš dienos. svarbiausia žinojau,kad tai yra apgailėtina, ir elgiuosi kaip vaikščiojantis, greičiau slankiojantis, nesusipratimas. tamsaaaaa. pykdama ant savęs, ketvirtadienį eilinį kartą nuėjau vidury nakties miegot. daug skaičiau. bet ryte (be žadintuvo!) pabudau devintą ryto, pamačiau ploną ploną debesų sluoksnį,ant šiaurietiškai nublukusio mėlyno dangaus. bet vis dėlto mėlyno! keli saulės spinduliai bandė praplėšt silpną debesų skydą, ir jiems puikiai sekėsi ne tik mane prabudint, bet ir suteikt daug jėgų, bei pasijust gyvai. šviesa mane gydo. dabar vėl grįžau prie savo pusiau rutinos, bet taip geriau,nei pramiegoti pusę laisvo laiko, ir pusę nepramiegoto nieko doro nenuveikt,niekur neišeit. šiandien pirma žiemos diena. noriu,kad būtų labai labai šalta, spaustų lauke šaltukas apie minus keturiasdešimt, kad iškilmingai ir ilgesniam laikui pasirodytų saulė (prisiminiau Tatrus)! ,kad baltos pusnų lygumos savo baltu spindėjimu išvytų iš mano vidaus artyn sėlinančias ir visas jėgas atimančias tamsas, kaip Napoleoną išvijo rytų speigai. noriu,kad už lango braškėtų ir pats skilinėtų šaltukas, nes tada galėsiu apsirengus šimtą megztinių sėdėti namie prie pečiaus, skaityti knygą ir gerti karštą arbatą su juodu šokoladu. kad tik šviestų saulė. dabar man galvoj kirba tokia tokia protinga, o gal tik man suprantama mintis, kurios niekaip nesugebu aprašyt žodžiais. kažkas apie vidinį iliuzijų pasaulį, kuris labai susijęs su 'realybe'. reikia kaip nors ištraukti ją, o tuo tarpu eisiu atitirpinti savo sustirusiu pirštus su puodeliu arbatos ir toliau pilkai įsiliesiu į savo rutiną,su namų darbais, kurių niekad nespėju paruošt laiku.
"tu niekada neturėsi troškimų, kurių nepajėgtum įgyvendinti".